Pagal CAF World Giving Index – kasmetinį pasaulinį dosnumo indeksą, matuojantį aukojimo, savanorystės ir pagalbos nepažįstamiesiems įpročius – Lietuva 2024 metais metais pateko tarp žemiausiai vertinamų šalių pasaulyje. Ir tuo pat metu esame tarp penkių dosniausių Ukrainos rėmėjų pagal BVP dalį.
Šis paradoksas daug pasako apie tai, kas mes esame filantropijos prasme: visuomenė, gebanti sutelkti neįtikėtinus resursus, kai kyla egzistencinė grėsmė, bet vis dar neįpratusi prie nuoseklaus, kasdienio davimo. Ar esame stiprūs krizėje, bet silpni rutinoje?
Kaip filantropijos praktikas, kasdien priimu sprendimus, kur skirti fondo lėšas, su kuo bendradarbiauti ir kaip pamatuoti, ar padarėme realų pokytį. Todėl šiandien keliu klausimą, kuris, tikiu, rūpi vis didesnei Lietuvos visuomenės daliai: ar mes jau bręstame moderniai filantropijos kultūrai, kurioje ne impulsyviai reaguojame, o kuriame pamatuojamą pokytį?
Ilgametės filantropijos tradicijos, užgožtos sovietmečio ir nūdienos pokyčiai
Svarbu suprasti, kad filantropija Lietuvoje nėra importuota vakarietiška mada. Jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų mecenatystė buvo neatskiriama viešojo gyvenimo dalis, o tarpukario Lietuvoje privati parama švietimui ir kultūrai buvo savaime suprantama norma. Tą tradiciją nutraukė ne pinigų stoka, o sovietmetis – per penkis dešimtmečius buvo sistemingai diegiama nuostata, kad socialinis aprūpinimas yra išskirtinai valstybės funkcija, ir tas mentalitetas gajus iki šiol. 2024 m. žurnale „Voluntas“ publikuotas tyrimas tai patvirtina tiesiogiai: sovietmečio pėdsakai vis dar stipriai veikia Lietuvos pilietinės visuomenės raidą. „Aš moku mokesčius, tegul valstybė ir tvarkosi“ – dažnai girdima frazė, ir tai yra viena didžiausių kliūčių, su kuria susiduria kiekvienas, bandantis kurti ilgalaikę filantropijos kultūrą.
Vis dėlto pokyčiai vyksta – ir juos galima matyti konkrečiuose skaičiuose, nors paveikslas nėra vienareikšmis. Per pastaruosius kelerius metus 1,2 proc. GPM paramos sumos išaugo nuo apie 22 mln. eurų (2020 m.) iki apie 37 mln. eurų (2024 m.) – daugiausia dėl augančių atlyginimų. Paramą skyrė beveik 500 tūkst. mokesčių mokėtojų, nors dalyvių skaičius per tą laiką reikšmingai neaugo. Tuo tarpu fondų ir labdaros organizacijų skaičius išaugo – šiandien Registrų centre įregistruota apie 1,5 tūkst. labdaros ir paramos fondų. O nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojusi GPM reforma, pagal kurią paramą gali gauti tik registruotos NVO, nors ir sukėlė politinių diskusijų Seime, signalizuoja svarbų dalyką – filantropijos infrastruktūra profesionalėja
Tačiau bene svarbiausias pokytis vyksta ne reglamentų, o žmonių lygmenyje – atsiranda nauja verslininkų filantropų banga, kuri keičia patį supratimą apie tai, ką reiškia duoti. Per pastaruosius kelerius metus įvyko nemažai didelių verslo pardavimų, susikūrė startuolių ekosistema, atsirado žmonių, kurie uždirbo pakankamai, kad galėtų sau užduoti klausimą: o kaip aš galiu atiduoti duoklę visuomenei? Tarp pavyzdžių – „Devbridge Foundation“, Kazickų šeimos fondas su dešimtmečius besitęsiančiomis investicijomis į Lietuvos švietimą, Vilniaus universiteto fondas su stipriai išaugusiomis investicijomis, „Tesonet“ fondas su „AI karta“ iniciatyva ir kiti. Visa tai rodo, kad kalbame ne apie pavienius entuziastus, o apie kryptį, kuri stiprėja. Ir svarbiausia, kad kiekvienas šiame lauke turi savo supratimą, kaip dalykus daryti geriau, tad vietoj konkurencijos čia matau galimybę mokytis vieniems iš kitų.
Kliūtys, kurių negalima ignoruoti
Ir vis dėlto turime būti sąžiningi patys prieš save – kelias dar ilgas, o iššūkiai nėra susiję vien su visuomenės mąstysena. Dalis jų yra labai struktūriniai ir konkretūs. Lietuvoje fiziniai asmenys neturi galimybės susimažinti apmokestinamųjų pajamų dėl suteiktos paramos – vietoje to taikomas GPM dalies (iki 1,2 proc.) skyrimo mechanizmas. O įmonėms leidžiama paramos sumą iš pajamų atskaityti dvigubai, kas yra palanki verslo filantropijos skatinimo priemonė. Individualiam aukotojui paskata išlieka ribota ir netiesioginė, todėl tikėtis plačiai paplitusios aukojimo kultūros, paremtos asmeninėmis lėšomis, kol kas būtų sudėtinga.
Prie to prisideda ir skaidrumo trūkumas. Lietuvoje registruota dešimtys tūkstančių pelno nesiekiančių organizacijų, tačiau tik dalis jų yra tikrąja prasme aktyvios pilietinės organizacijos. Skaidrumo problema išlieka opi: Social Impact Alliance for CEE duomenimis, tik maždaug viena iš šešių tokių organizacijų viešai atsiskaito apie savo veiklą. Tai kuria pasitikėjimo vakuumą, kuris daro įtaką kiekvieno žmogaus sprendimui.
Įdomu tai, kad pasitikėjimas NVO Lietuvoje nuosekliai auga – naujausias „Vilmorus“ atliktas reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas atskleidžia, kad apie trečdalis respondentų pasitiki nevyriausybinėmis organizacijomis. Lyginant su kitais sektoriais ir institucijomis, nevyriausybinis sektorius yra trečias pagal pasitikėjimą tarp tirtų institucijų. Vis tik 1,2 proc. GPM paramą organizacijoms skiria apie apie 44–50 proc. žmonių. Tai reiškia, kad apie pusė ar net daugiau mokesčių mokėtojų šia teise nepasinaudoja. Toks atotrūkis tarp deklaruojamo pasitikėjimo ir realaus veiksmo yra paradoksalus.
Brandžiose visuomenėse filantropija nėra valstybės alternatyva ar konkurentė – ji yra jos partnerė, gebanti veikti greičiau, lankščiau, kūrybiškiau ten, kur valstybės mechanizmai per lėti arba per standartizuoti. Lietuvoje iki tokios partnerystės dar reikia nueiti nemažą kelią, tačiau pirmieji žingsniai jau daromi – ir jie aiškiausiai matomi ten, kur problemos yra akivaizdžiausios.
Švietimo atotrūkis, kurio vien valstybė neišspręs
Jei manęs paklaustų, kur filantropija šiandien Lietuvoje gali padaryti realų, pamatuojamą pokytį, atsakyčiau nedvejodamas: švietimas, ypač regionuose. Ir ne todėl, kad tai madinga tema, o todėl, kad čia skaičiai yra negailestingi. 2022 m. PISA tyrimo duomenys rodo ryškius mokinių pasiekimų skirtumus Lietuvoje – tarp skirtingo socioekonominio konteksto mokyklų jie siekia apie 60–70 balų. Ekspertai tokį balų skirtumą dažnai interpretuoja kaip reikšmingą maždaug dviejų mokslo metų atotrūkį, viršijantį ES vidurkį. Tuo pačiu Lietuva susiduria su senėjančia mokytojų bendruomene – beveik pusė mokytojų yra 50 metų ir vyresni, o jaunesni pedagogai dažniau svarsto apie pasitraukimą iš profesijos. Visa tai rodo ne pavienes problemas, o gilesnius, struktūrinius švietimo sistemos iššūkius.
Valstybė reaguoja – „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, kuriai skiriama daugiau nei 200 mln. eurų investicijų iš ES ir valstybės lėšų, apima dešimtis savivaldybių ir šimtus mokyklų, ir tai yra svarbus žingsnis. Tačiau valstybė viena visko nepakels – ir būtent čia filantropija gali tapti tikra partnere, gebančia veikti greičiau, lanksčiau ir eksperimentuoti ten, kur biurokratinė sistema nespėja.
Ir tai ne tik teorija – mūsų pačių patirtis tai patvirtina. Kai pradėjome dėlioti strategiją, kur galima padaryti didžiausią pokytį, atsakymas buvo aiškus – regionai. Ne todėl, kad didmiesčiuose nėra problemų, bet todėl, kad vaikas, augantis Pasvalyje ar Plungėje, dažnai tiesiog neturi prieigos prie to, kas Vilniuje ar Kaune yra savaime suprantama. Praktika atskleidė ir gilesnę tiesą: regionuose trūksta ne tik finansų, bet ir mokytojų, metodinės medžiagos bei technologijų prieigos – vos 31 proc. vaikų iš kaimo vietovių planuoja įgyti universitetinį išsilavinimą.
Nuo reakcijos prie investicijos į pokytį
Ilgą laiką Lietuvoje filantropija buvo reakcija – kažkas nutiko, žmonės sureagavo, paaukojo, ir tai buvo svarbu bei reikalinga. Tačiau tikras pokytis prasideda tada, kai filantropija tampa ne emociniu impulsu, o nuoseklia investicija į konkrečią problemą, su aiškia strategija, partneriais ir poveikio matavimu. Tai – ne tik pinigai, tai ir kompetencijos, technologijos, laikas, mentorystė.
Ir tai reiškia aiškų atsakymą į klausimą: kur mes galime padaryti didžiausią pokytį? Mūsų atveju tas atsakymas visada veda atgal į regionus ir į jaunąją kartą – į vaikus, kuriems trūksta prieigos prie žinių ir technologijų, į paauglius, kuriems niekas nepasakė, kad jie gali kurti savo verslą, ir į Lietuvos kultūrą, kuri nusipelno būti matoma plačiau nei mes patys kartais tikime. Kiekvienas, kuris šiandien bando atsakyti į tą patį klausimą, randa savo kryptis. O kai matau, kad vis daugiau bendraminčių eina panašiu keliu, suprantu: tai jau ne pavienių entuziastų reikalas.
Lietuvos filantropijos kultūra dar nėra pilnai susiformavusi, bet ji formuojasi greičiau, nei daugelis mano. Vis daugiau verslininkų ne tik eina prie balsadėžių per rinkimus, tikėdamiesi, kad problemos bus sprendžiamos, bet balsuoja ir savo pinigais – identifikuoja konkrečias problemas ir skiria savo uždirbtus pinigus, kad tos problemos spręstųsi. Lūžis įvyks tada, kai dauguma mūsų pereis nuo klausimo „ar aukoti?“ prie klausimo „kokį pokytį noriu sukurti? Nuoširdžiai tikiu, kad šis lūžis jau vyksta.