Dirbtinis intelektas per pastaruosius metus tapo neatsiejama mokymosi proceso dalimi – šiandien juo naudojasi ir mokiniai, ir mokytojai. Neseniai filantropinio fondo „Devbridge Foundation“ inicijuoto tyrimo duomenimis, DI pamažu transformuoja tradicinį mokytojo vaidmenį: perimdamas dalį rutininių užduočių, jis leidžia pedagogams daugiau dėmesio skirti tam, ko technologijos pakeisti negali – gyvam ryšiui su mokiniais, emocinei atmosferai klasėje, motyvacijos stiprinimui ir mokinių įsitraukimui.
Anot tyrimą atlikusios Kauno technologijos universiteto mokslininkės ir tyrėjos dr. Lauros Daniusevičiūtės-Brazaitės, Lietuvos švietimo sistema yra ankstyvoje DI taikymo fazėje – nors matomi pirmieji sisteminiai pokyčiai, jie vis dar nėra taikomi nuosekliai.
„Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra paruošusi gaires mokykloms, tačiau dažnu atveju iniciatyva paliekama pačioms švietimo įstaigoms. Dėl pasirengimo trūkumo technologijos naudojamos paviršutiniškai, o atsakomybė paliekama patiems mokytojams“, – teigia dr. L. Daniusevičiūtė-Brazaitė.
Tyrime – daugiau nei 500 mokytojų
Pirmus metus šalyje vykdoma „Devbridge Foundation“ iniciatyva „Learn on.ai“ siekia didinti žinių prieinamumą, padedant Lietuvos mokykloms įdiegti pažangias dirbtinio intelekto priemones. Šios iniciatyvos kontekste inicijuotame tyrime dalyvavo 1–12 klasių mokytojai, kurie naudojasi trijų šalies startuolių sukurtais, Lietuvos ugdymo sistemai pritaikytais DI įrankiais. Analizuoti daugiau nei 500 mokytojų iš įvairių mokyklų Lietuvoje atsakymai.
Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos mokyklose didžiausiu DI įrankių privalumu laikomas gebėjimas taupyti mokytojų laiką. Teigiamai vertinami ir lengvas naudojimas, greitas veikimas bei tokių įrankių naudojimo paprastumas. Kalbant apie pedagogines veiklas, dažniausiai DI naudotas pamokų planavimui, turinio pritaikymui, individualiai pagalbai, o rečiausiai – bendravimui su mokiniais, tėvais ir dokumentų pildymui.
Dr. L. Daniusevičiūtė-Brazaitė pastebi, kad švietimo sistema šiandien tampa vis įvairesnė, o kartu keičiasi ir pati klasė – joje mokosi skirtingų gebėjimų, tempo ir poreikių vaikai. Dirbtinis intelektas mokytojams gali padėti lengviau pritaikyti ugdymo turinį: sugeneruoti skirtingo sudėtingumo tekstus, parengti įvairių tipų užduotis, jų paaiškinimus, vizualizacijas ar net įgarsinimą.
„Vis dėlto mokymosi proceso individualizavimas nėra vien techninis užduočių pritaikymas. Būtent čia dar labiau išryškėja kintantis pedagogo vaidmuo – mokytojas gali daugiau dėmesio skirti emocinei mokinių savijautai, empatijai, socialinių įgūdžių ugdymui ir gyvam santykiui su vaiku. Automatizuodamas dalį rutininių procesų, dirbtinis intelektas suteikia mokytojui daugiau galimybių pastebėti kiekvieną mokinį“, – pasakoja dr. L. Daniusevičiūtė-Brazaitė.
Svarbus teisingas dirbtinio intelekto naudojimas
Anot dr. L. Daniusevičiūtės-Brazaitės, rizikos, kurias atneša DI naudojimas, yra realios ir pagrįstos, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip šiuos įrankius naudojame.
„Jeigu DI naudojamas tik kaip greitų atsakymų šaltinis, mokymosi vertė mažėja – mokiniai mažiau analizuoja, kritiškai vertina informaciją, silpnėja jų kūrybiškumas ir problemų sprendimo gebėjimai. Tačiau pati technologija nėra grėsmė. Svarbu mokinius skatinti ne aklai priimti pateikiamus atsakymus, o suvokti, ko jie tiksliai nesupranta, mokėti tinkamai suformuluoti klausimus bei patikrinti gautą informaciją. Tinkamai naudojamas DI ne silpnina, o stiprina mokinių kognityvinius gebėjimus“, – teigia tyrėja.
Šią informaciją patvirtina ir tyrimas: anot jame dalyvavusių mokytojų, DI įrankiai daro teigiamą poveikį mokinių įsitraukimui ir mokymosi rezultatams.
„Dabartinė karta nepriima technologijų kaip naujovės – jiems tai yra natūrali aplinkos dalis. Vaikams labai patinka interaktyvumas ir greitas grįžtamasis ryšys“, – pastebi dr. L. Daniusevičiūtė-Brazaitė.
Mokslininkės teigimu, DI gana stipriai ugdo vadinamąją metakogniciją – gebėjimą suprasti savo paties mokymosi procesą. Mokiniai pradeda geriau suvokti tai, ko nesupranta: kaip tiksliai užduoti klausimą, kokio paaiškinimo jiems reikia ir kaip pasitikrinti informaciją.
Socialinėje ir emocinėje srityje rezultatai dvejopi. Viena vertus, kai kurie vaikai tampa drąsesni, aktyviau dalyvauja pamokose, lengviau komunikuoja ir mažiau bijo suklysti. Ypač tai matoma tarp introvertiškesnių ar mažiau savimi pasitikinčių mokinių.
Kita vertus, atsiranda ir naujų iššūkių. Jei DI naudojamas neapgalvotai, gali mažėti dėmesio sukaupimas ilgesniam savarankiškam darbui, silpnėti gebėjimas išbūti sudėtingame procese be greito atsakymo. Taip pat labai svarbu nepakeisti gyvo bendradarbiavimo vien technologine sąveika.
Anot dr. L. Daniusevičiūtės-Brazaitės, DI plitimas verčia galvoti ir apie sisteminius pokyčius švietime.
„Dirbtinis intelektas mokytojams gali tapti stipriu pagalbininku, tačiau svarbiausia – kaip jis integruojamas ugdymo procese ir ar mokiniai skatinami mąstyti savarankiškai. Pedagogai dar tik mokosi dirbti su DI, todėl ilgainiui neišvengiami ir vertinimo sistemos pokyčiai – daugiau dėmesio turėtų būti skiriama argumentavimui, kūrybiškumui, kritiniam mąstymui bei gebėjimui pritaikyti žinias, o ne vien atkartoti informaciją.
Vis akivaizdžiau, kad vien technologijų įvedimo nepakanka – ateityje būtini ir platesni švietimo pokyčiai. Čia itin svarbus technologinės atskirties klausimas. Tyrimas netiesiogiai rodo, kad DI nauda labai priklauso nuo mokyklos infrastruktūros, mokytojų pasirengimo ir vadovybės požiūrio. Todėl valstybės vaidmuo bus užtikrinti, kad skaitmeninė transformacija nemažintų švietimo prieinamumo ir nekurtų dar didesnių skirtumų tarp mokyklų ar regionų.
„Šiandien klausimo, ar naudoti DI, jau nebelieka – svarbiausia užtikrinti, kad jo naudojimas būtų saugus, nuoseklus ir sistemiškas. Pedagogai DI priemonėse mato naudą – svarbu, kad tai pajaustų ir švietimo politikos formuotojai“, – teigia dr. L. Daniusevičiūtė-Brazaitė.